Lietuviai nepasižymi dosnumu. Mus lenkia beveik visa Europa


Kasmet atliekamas pasaulio šalių Dosnumo indekso tyrimas rodo, kad lietuviai nėra pati dosniausia tauta, mat tarp 135 reitinguojamų šalių užimame vos 119 vietą. Pasaulio dosnumo indeksą sudaro trys pagrindiniai komponentai, pagal kuriuos ir apskaičiuojamas indekso koeficientas, – tai labdarai paaukotų pinigų suma, savanoriška veikla ir pagalba nepažįstamajam, kuri gali būti suprantama, kaip dažnai žmonės suteikia kokios nors rūšies pagalbą kitiems.
119 vietoje esančią Lietuvą lenkia ne tik mūsų regiono šalys, tokios kaip Latvija – 89, Baltarusija – 83, Estija – 103, bet ir itin aukštais skurdo rodikliais garsėjančios šalys: Rumunija – 108, Albanija – 85, Moldova – 96.

Tyrimas atspindi tradicijas ir vertybes

Kauno technologijos universiteto mokslininkė dr. Eglė Vaidelytė, komentuodama tyrimo rezultatus, sakė: „Savanorystės aspektas, kaip viena tyrimo tendencijų, buvo įvestas vėliau, tad kol jo nebuvo, Lietuva šiame reitinge buvo dar žemesnėje pozicijoje.“
Anot mokslininkės, nors tokie globalūs tyrimai nėra labai tikslūs, vis tiek atskleidžia tam tikras tautinio mentaliteto tendencijas ir kultūrinį kontekstą. Iš rezultatų galima spręsti, kad Lietuva nėra drastiškai nutolusi nuo kaimyninių šalių, kurios reitinge užima taip pat gana žemas pozicijas.
„Tai, kiek pasitikime vieni kitais, kiek norime padėti artimui, – kultūriniai ir mentaliteto klausimai. Tai tikrai nereiškia, kad nemylime vieni kitų ar gatvėje praeiname pro pagalbos prašančius nepažįstamus žmones, tiesiog tokie tyrimai atspindi esamas tradicijas ir jų vertybinę svarbą. Turime ir tam tikrą istorinę praeitį, ne vieną dešimtmetį mūsų visuomenėje pilietiškumas buvo įvairiai slopinamas. Mūsų pilietinė visuomenė nėra labai stipri, bet ši tendencija būdinga ir visam regionui“, – kalbėjo mokslininkė.

Lietuviai neturi mecenatystės tradicijų

Ar tai, kad Lietuvą minėtame dosnumo tyrime lenkia Albanija, Rumunija ir Moldova, reiškia, jog kuo šalis vargingesnė, tuo aukojimo tradicijos joje tvirtesnės? „Vienareikšmiškai atsakyti negalima, bet esama tam tikrų socialinių ir psichologinių skirtumų“, – kalbėjo E.Vaidelytė.
Pasak pašnekovės, skiriasi didžiųjų miestų ir mažų miestelių bendruomenės: mažose bendruomenėse žmonės susiję glaudesniais tarpusavio ryšiais, tad ir tikimybė sulaukti pagalbos yra didesnė. Mokslininkės teigimu, skirtumus tarp šalių lemia ne tik kultūriniai, bet ir religiniai niuansai. „Minėto tyrimo rezultatai pateikia gana apibendrintą vaizdą. Kalbėti reikia ne tik apie nacionalinį charakterį, nereikėtų pamiršti religijos ir su ja susijusių moralinių nuostatų.“
Pašnekovės teigimu, tokių filantropijos ar mecenavimo tradicijų kaip britai ar amerikiečiai lietuviai nepuoselėja: „Žmonės dažniausiai mano, kad mecenatystė – tai kokio nors meno rėmimas. Drįsčiau sakyti, kad Lietuvoje tokių šios veiklos tradicijų neturime. Nors istoriškai mūsų šalyje filantropijos šaknys yra gilios, dėl įvairių istorinių, politinių ir socialinių veiksnių nuoseklioms tradicijoms susiformuoti nebuvo lemta.“
Skandinavijos šalys taip pat negali pasigirti senomis mecenatystės tradicijomis, bet šiose šalyse esama tam tikros politikos: „Valstybės politika šiame regione labai skatina privačius fondus, mecenatus aktyviai prisidėti tenkinant visuomenės poreikius. Tai susiję ne tik su meno, bet ir mokslo rėmimu“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar Lietuvos įstatymai yra palankūs mecenatystei, pašnekovė sakė: „Remiantis Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos finansuoto ir Ateities visuomenės instituto 2014 m. atlikto tyrimo apie mecenatystės tendencijas Lietuvoje duomenimis, Lietuvoje tam tikrą įstatymų bazę turime, bent ji nepakankamai funkcionali. Tyrimo informantų – mecenavimo proceso dalyvių teigimu, valstybė ne pati turėtų stengtis kuo daugiau remti kultūrą, bet turėtų sudaryti sąlygas mecenavimo egzistavimui, plėtrai, įvaizdžio gerinimui“, – kalbėjo mokslininkė.
„Žodžiai „parama“ ir „labdara“ yra stigmatizuojantys. Ne vienas menininkas pasakys, kad jo remti nereikia, reikėtų pagalvoti apie filantropijos įstatymą ir kultūros filantropiją, o šiame kontekste dažnai keliamas ir paramos fiziniams asmenims galimybės klausimas. Tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvoje trūksta profesionalių tarpininkų, kurie padėtų profesionaliai pritraukti lėšas menininkų projektams“, – sakė E.Vaidelytė ir pridūrė, kad būtų visai tikslinga šiek tiek koreguoti šiuo metu esantį Labdaros ir paramos įstatymą ir naujai apibrėžti jame esančias sąvokas.

Įstrigusius planus išjudintų mecenatų lėšos?

Ar sėkminga mecenatystės plėtra padėtų išjudinti tokius projektus kaip nacionalinis stadionas? „Taip. Manau, kad iš karto aiškiai susidėliotų prioritetai. Būtų greičiau apsisprendžiama, ko reikia ir ko ne. Naudojant privačias lėšas mažėtų administracinė našta, projektai būtų įgyvendinami greičiau ir gal net kokybiškiau“, – sakė mokslininkė ir pridūrė, jog tikėtina, kad dėl pasikeitusių finansavimo šaltinių ir atsiradusios griežtesnės kontrolės projektų įgyvendinimas būtų efektyvesnis.
Pašnekovės teigimu, plėtojant mecenatystę būtinai turėtų atsirasti ir tam tikras priežiūros mechanizmas, kad efektyvus būtų kultūros, mokslo ir įvairių tyrimų rėmimas.
„Stiprią pilietinę visuomenę turinčiose šalyse valstybės lėšos sudaro vos ketvirtadalį šio sektoriaus finansavimo, o visa kita – privatūs fondai. Svarbiausia teisinėje bazėje apibrėžti ne lengvatas, o tam tikrus vaidmenis, ir turėti aiškią strategiją, kad mecenavimas taptų nuoseklia veikla.“
E.Vaidelytės teigimu, visuomenei laikas suvokti, kad filantropija ir mecenavimas nebūtinai turi būti elitizuotas reiškinys, mecenatu gali tapti ne tik turtingas žmogus, kuris gali prisidėti materialiai, bet ir tas, kuris gali dalintis savo socialiniu kapitalu, kompetencija, žiniomis.

R.Dargis: „Einame teisingu keliu“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, kalbėdamas apie mecenatystės tradicijas Lietuvoje, sakė: „Kol kas mūsų šalyje šios tradicijos ugdomos. Mano žiniomis, nemažai kompanijų sėkmingai dalyvauja įvairiose mecenatystės programose. Mecenatystė, kaip ir daug kas po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje, atrandama iš naujo. Verslas po truputį ima suprasti mecenatystės svarbą.“
Anot R.Dargio, mecenatystė neabejotinai padėtų įgyvendinti ir grandiozinius projektus: „Žinoma, kol kas dar sunku nuspėti, kaip greitai tai galėtų nutikti, bet Vakarų demokratijos valstybėse nereti atvejai, kai verslininkai ryžtasi prisidėti prie labai didelių projektų ir taip tarsi įprasmina savo kompanijos aktyvią veiklą.“
Pašnekovas pateikė pavyzdį: Kopenhagoje naujas operos ir baleto teatras yra pastatytas vieno fundatoriaus lėšomis. „Lietuva turi dar paaugti, kad tai vyktų sąmoningai, nes naivu tikėtis, jog pasikeitus įstatymui visi pultų investuoti. Negalima pamiršti, kad esame skirtingose vystymosi fazėse, kai kurie verslai dar tik įtvirtina save rinkose, ieško naujų pozicijų“, – kalbėjo R.Dargis ir pridūrė, kad viskas klostosi teisinga linkme, tik būtina auginti tam tikrą supratimą.
„Verslas turi suprasti, kad ne tik pinigai yra pagrindinis gyvenimo tikslas, reikia kurti turtingesnę ir įvairiapusiškesnę visuomenę. Juk nemažai mecenatų objektų skirta kultūros ugdymui“, – kalbėjo R.Dargis.

Paramai skiriama 1–3 proc. pelno

LPK Komunikacijos departamento direktorius Mindaugas Puidokas teigė, kad surinkti bet apytikslę informaciją, kurios Lietuvos įmonės yra dosniausios ir atviriausios mecenatystei, bent kol kas nėra lengva, nes didžioji dalis įmonių apie dalyvavimą paramos projektuose linkusios nutylėti, o tiksliniai tyrimai nėra atliekami.
„Per 2009-ųjų krizę verslo sektorius sulaukė priekaištų iš Vyriausybės, kad esą valstybei tokiu sunkiu metu verslas turėtų nelikti abejingas. Tuomet sudarėme klausimyną įmonėms ir rinkome informaciją, kiek lėšų jos skiria labdarai. Tikrai buvo dėl ko nustebti: paaiškėjo, kad net ir sunkmečiu verslininkai neliko abejingi ir nenutraukė įvairių rėmimo iniciatyvų. Kai kurių įmonių paaukotų lėšų suma siekė kelias dešimtis milijonų“, – sakė M.Puidokas.
Anot M.Puidoko, įmonės dažnai sulaukia daugybės prašymų paremti ir visiems atsakyti teigiamai yra neįmanoma, tad neretai pasirenkama tam tikra kryptis: „Jei įmonė turi kokį nors fondą ir sprendžia, kaip panaudoti jo lėšas, dažniausiai siekiama turėti tam tikrus prioritetus, tarkime, švietimo rėmimas.“
Pasak pašnekovo, nors įmonės paramą skiria labai skirtingai, pastebima tendencija, kad skiriama 1–3 proc. pelno ar apyvartinių lėšų.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013-aisiais Lietuvos juridiniai asmenys paramos teikėjai įvairiai labdaringai veiklai skyrė 277 mln. 563 tūkst. litų.



Indrė Vainalavičiūtė, l.rytas.lt